- kliautingas
- kliautìngas, -a adj. (1) DŽ, kliáutingas (1) NdŽ žr. kliaudingas:
1. Geriausias gyvulys – savo užsiūklėtas; pirkdamas vis kokį kliautingą nuspirksi Vj. Prisijaučia … merga kliáutinga ėsanti J. Darbai tarnų bažnyčios yra pikti alba kliautingi MT113.
kliautìngai adv.: Susiraičiusi barzdelė kliautingai krypo į vieną šoną rš.2. BŽ427 Kliautingas buvo, vaidus mėgo rš.kliautìngai adv.: Jis įdėmiai sekdavo Nastios drauges, rūsčiai ir kliautingai rš.3. G92 kuriuo galima kliautis, ištikimas, patikimas: Paskui ant malkine degino savo atmoną su karės žirgu ir su kliautingiausiu jo tarnu S.Dauk. Laikau jus visada už tikrai narsų, kliautingą riterį P.Vaič.
Dictionary of the Lithuanian Language.